Nespalvota, dokumentinė, horizontalaus formato, lygiais kraštais, pusiau blizgus paviršius.

Paminklinis akmuo Vilijampolėje, A. Kriščiukaičio ir Linkuvos gatvių sankirtoje, 1994 m. pastatytas toje vietoje, kur buvo Kauno geto vartai. Ant paminklo iškaltas užrašas lietuvių ir hebrajų kalbomis: „Šioje vietoje 1941–1944 m. buvo Kauno geto vartai“. Nuotrauka daryta apie 1991 metus.

1941 m. liepos 10 d. Kauno m. komendantas Jurgis Bobelis ir Kauno m. burmistras Kazys Palčiauskas išleido įsakymą dėl žydų perkėlimo į Vilijampolėje steigiamą getą. Žydai turėjo būti perkelti per mėnesį – nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 dienos. Rugpjūčio 4 d. žydų pradžios mokykloje M. Daukšos g. 4 įvyksta žydų bendruomenės susirinkimas, išrenkama Kauno geto Seniūnų taryba ir jos pirmininkas – dr. Elachanans Elkesas. Seniūnų taryba veikė iki 1944 m. balandžio 4 d., paskui panaikinta.

1941 m. rugpjūčio 15 d. getas galutinai aptveriamas ir izoliuojamas nuo miesto. Į getą suvaryta apie 30 000 žmonių. Getas padalytas į Didįjį ir Mažąjį getus, kuriuos jungė tiltas per Panerių gatvę. Mažasis getas veikė iki 1941 m. spalio 4 dienos. 1943 m. Kauno getas pertvarkomas į koncentracijos stovyklą, geto valdymą iš civilinės vokiečių valdžios perima SS. Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8–13 d., Kauno getas likviduojamas: pastatai sudeginami, 6 000–7 000 žydų išvežama į nacių koncentracijos stovyklas Vokietijoje, apie 1000 nužudyta dar geto likvidaciją. 1944 m. rugpjūčio 1 d. Kauną užėmus sovietų armijai, atlikta išlikusių gyvų žydų registracija – užregistruoti 634 žydai. (pagal: Bubnys A., Kauno getas (1941–1944 m.). Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2004, Nr. 2 (16))