Džordžas Kadišas (George Kadish, anskčiau Zvi Kadušin)  rankose laikantis savo nuotrauką, kurią jis padarė 1941 birželį Kaune, per Slabodkos porgomą. Nuotraukoje matyti užrašas jidiš kalba „Jidn nekome“ (Žydai, atkeršykite), parašytas pogromo aukos krauju.
Nuo 1941 m. birželio 23 d. Kauną ėmė kontroliuoti LAF sukilėliai (baltaraiščiai), kurie jau pirmąją dieną pradėjo suiminėti žydus, įtariant juos bendradarbiavimu su sovietų valdžia. Suimtieji buvo uždaromi į centrinį miesto kalėjimą A. Mickevičiaus gatvėje. Po poros dienų, birželio 25 d., kai miestą ėmė kontroliuoti vokiečių kariuomenė ir saugumo policija, prasidėjo žydų, jau ne kaip komunistų, o kaip tautos, persekiojimas. Pogromai buvo to įrodymu. Spręsti žydų klausimą buvo pavesta vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinėms grupėms ir būriams. Operatyvinės grupės A vadas buvo F. W. Stahleckeris, vykdęs svarbiausią užduotį – organizuoti žydų pogromus ir žudynes, į kurias būtų įtraukti ir vietiniai gyventojai. Dalį ginkluotų lietuvių pogromų jiems pavyko sukurstyti. Pirmasis pogromas, vadovaujamas Algirdo Jono Klimaičio, vyko naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją. Apie tokius pogromus 1941 m. spalio 14 d. F. W. Stahleckeris raportavo savo viršininkui, vokiečių SS ir policijos vadui Heinrichui Himmleriui, kaip apie pavykusius ne tik praktiškai, bet ir tuo, kad neišaiškėjo nei nacių duoti nurodymai, nei iniciatyva.
Didžiausi pogromai vyko Vilijampolėje, kur gyveno daug žydų. Baltaraiščių, ginkluotų ne tik šautuvais, bet ir kirviais bei lazdomis, išpuoliai ir žudynės šiame rajone prasidėjo jau birželio 25 d. ir tęsėsi iki birželio 27 d. Per šiuos išpuolius lietuvių baltaraiščiai nužudė daugiau kaip 1500 žydų, padegė kelias sinagogas ir sudegino apie 60 namų žydų kvartale. Žydai buvo mušami, sadistiškai išniekinami savo artimųjų akivaizdoje, o paskui nužudomi namuose ar gatvėje. Vilijampolės pogromų liudininkas Kauno rabinas E. Ošris šiuos siaubingus įvykius aprašė ir įvardijo taip: „Siaubas, kokio pasaulis nematė…“.